Pamąstymai

Skrydis VNO-BVA

Šis tekstas man gimė lėktuve į Paryžių į užrašų knygutę iš neturėjimo ką veikti.

Lėktuvas. Skrydis VNO-BVA

Įsėdu į lėktuvą, kurio maršrutas Vilnius – Bovė. Širdis tuksi taip smarkiai, kad atrodo, išlėks iš krūtinės. Mes skrendam į Paryžių. Taip. Aš tikrai susirinkau daiktus ir išlėkiau į meilės miestą kartu su savo gyvenimo meile. Štai ir dabar jis sėdi man už nugaros – nes čia Rynair ir mums nesiseka – ir miega. Pavydžiu jam, jis toks ramus. O aš nurimti negaliu jau kokį mėnesį. Rytoj tokiu metu vaikščiosiu įsikibus jam į ranką laimingiausios vietos žemėje gatvelėmis. Susidaušiu delnais su Piteriu Penu, apkabinsiu viso pasaulio vaikų pamėgtą peliuką Mikį. Užvertusi galvą pražiota burna stebėsiu garsiuosius Disneilendo fejerverkus. Prieš pakildami sulaukiame siurprizo – visai prie pat mūsų Boingo nusileidžia karinis lėktuvas „Vytautas“ ir iš jo išlipa ne kas kitas, o kadenciją baigianti Dalia Grybauskaitė. Keleiviai sujuda, kai kurie puola pro lėktuvo langus fotografuoti prezidentės palydą. Nufotografuoju ir aš. Ne prezidentę – lėktuvą. Bus ką parodyti Ignotui. Jis dievina karinę techniką. 

Atsidūstu. Mūsų skrydis truks beveik tris valandas, o aš, kaip visada, tuščiomis. Nepasiėmiau nei knygos, nei kompiuterio. Kelias minutes stebiu plaukiančius debesis. Pagaunu kelis gerus kadrus. Pravers, jei kas nors iš šitų pamąstymų atsiras bloge. Staiga susigriebiu, kad pradėjusi rašyti, ėmiau visur nešiotis bloknotą ir tušinuką. Ir tikrai – kiek pasiraususi kuprinėje tarp dokumentų ir pabirusių džiovintų vaisių, randu užrašų knygutę ir mylimą tušinuką – mokyklos dovaną baigimo proga. Nušvintu. Miegoti lėktuvuose nemėgstu. Kas, kad pastarąsias tris naktis beveik nemiegojau – negaliu ir baigta. Šalia manęs sėdinti moteris meldžiasi. Aš melstis nemoku ir nemėgstu. Tačiau rašyti… Galėčiau bet kur ir bet kada. Ypač kai viena iš vaikystės svajonių pasiekiama trijų valandų skrydžiu. Mintys sukasi kaip išprotėjusios. Norisi spiegti, klykti, verkti iš laimės ir gal net pulti ant kaklo kiekvienam sutiktam žmogui. Na, bet su policija iš lėktuvo išvestai būti nesinori… Tenka nurimti (sąlyginai) ir viską, kas mintyse, išpilti ant popieriaus. 

Man čiuožia stogas. Nuoširdžiai ir stipriai. Už Lietuvą, pasakytų Gražulis. Su Disnėjaus filmukais užaugau. Būdama šešerių, užsidėdavau rankšluostį ant galvos ir vaidindavau Žasminą. Turėjau milžinišką oranžiniai rožinės spalvos pledą, kurio vieta, šiaip jau, buvo tikrai ne ant grindų. Pasiimdavau tą medžiagos gabalą ir įsivaizduodavau, kad tai – stebuklingas kilimas. Ach, kiek pasaulio pamačiau kelionėse ant savo asmeninio magiško kilimo… Kažkada svajojau auginti tigrą. Taip taip, nes princesė Žasmina augina tigrą. Dabar turiu katę ir suprantu, kad tigro visai nebenoriu. Škotų nulėpausio per akis. Septintą ryto išgirsti „miaumiaumiaumiaumiau“. Nereikia net žadintuvo. Mėnesio pradžioje pamačiau „Aladino“ adaptaciją. O rytoj planuoju jos paklausti, kaip ji priverčia savo Radžą šukuotis. 

Ištisus du dešimtmečius neprisiruošėm nuskristi į Prancūziją, o Disneilendo niekur arčiau nėra. Ir štai, kai man jau tuoj tuoj lietuviškas legalus amžius, mano be penkių minučių antra šeima nusprendžia, kad enough is enough. 

Per vėlai? Nemanau. Egzistuoja plačiai paplitęs posakis, kad žmogus niekada nebūna per senas Disnėjui. Aš tam pilnai pritariu. Ir ne tik Disnėjui. Žmogus niekada ne per senas apskritai niekam. Disnėjus – tai vaizduotė. Vaizduotę lavinti reikėtų visą gyvenimą. Žinoma, nebūtina. Tačiau man labiau patiktų kiekvienam debesy įžiūrėti skirtingą figūrą ir gebėti kurti istorijas žiūrint į vorele bėgančias skruzdėles. 

Rimti pabūti visada suspėsime. Nežudykime viduje tūnančio vaiko tik dėl to, kad pase esantys skaičiai jau seniai perkopė aštuoniolika.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top