Mano gyvenimas Pamąstymai

Cringe žurnalistė, bijanti telefonų skambučių – jūsų paslaugoms!

Šiandien valentynkė. Gėlės pabrangintos, prie jų vis tiek driekiasi eilės, spamo skiltis Messenger garantuotai pasipildė – dar nežiūrėjau, bet beloved žmonos ieškotojų ten daug, o akyse jau net namie šmėžuoja blizgančios širdutės ir meškiukai. Saldu? Taip. Per saldu. Man šiandien norisi kalbėti ne apie meilę. Pakalbėkim apie komforto zonas.

Turint sunkią negalią daryti dalykus, kuriuos darau aš, iš pradžių nėr taip lengva. Nu tikrai. Aišku, atsistoji ir darai, nes labai norisi, bet patikėkit, kol neįsikali į galvą, kad tau gliučina, atrodo, kad arba tavęs visiems aplinkui gaila, arba kad į tave visi žiūri. Nei velnio niekas niekur nežiūri, na, gal išskyrus smalsius vaikus.

Aš studijuoju. Žurnalistiką. Atėjau į pirmą kursą dar septyniomis dešimtimis kitų žmonių ir nebuvau pirma, kuri iškrito. Neiškritau apskritai, ir neplanuoju to daryt. Keliauju ir lakstau į visus įmanomus renginius su praktiškai iš vietos iškritusiu klubu, kurį, šiaip jau, reikia keist. Skauda, kai prisimeni, kad tau šiaip ten turėtų skaudėt.

Aš esu LABAI cringe žmogus. Labai. Mano pomėgiai nepasikeitė dar iš paauglystės, jau greitai Montvydo, Justės ir Edo koncertuose būsiu konkrečiai vyriausia. Lakstau paskui celebričius kaip trylikametė. Ir žinot ką? Aš neketinu sustot. Ne, ne, ir dar kartą ne. Nepatinka – niekas neverčia manęs sekt. Čiau, braškės.

Pirminė paskata eit į jau minėtą žurnalistiką buvo…tas faktas, kad egzistuoja ta vadinama bulvarinė spauda. Aš niekada nenorėjau rašyti apie Bunkės sijonus ir Meschino skyrybas. Ew, nu, klausykit. Bet Oskarų ir Grammy ceremonijas nušviečia…aha, teisingai. Žurnalistai. Zilnys Grammy apdovanojimus komentavo ir tikrai nepasišiukšlino. Imti iš Taylor Swift interviu ir dar gaut už tai pinigus?? Sign me up. Padarysiu nemokamai.

Tie, kas mane itin gerai pažįsta, žino, jog į žurnalistiką nuėjau…bijodama telefonų skambučių. Paniškai. Man yra žymiai lengviau susirinkt šmutkes ir varyt į Sodrą per pusę miesto, nei jiems paskambint. Žinot tą jausmą, kai reikia kalbėt prieš auditoriją? Tai vat man jis pasireiškia ne tik prieš auditoriją, bet ir su skambučiais. Iki šiol buvo visai lengva išsisukti ir be šito blogio, išsiverčiau su feisbuku, emailais ir kartais instagramu. Iki vakar dienos.

Vakar, laaabai nenorėdama, skambinau potencialiam pašnekovui. Surinkau visą „bebaimio“ žiurkėniuko drąsą, pasipildžiau sąskaitą ir susukau kam reikėjo. Ir susitariau. Trylikos metų aš dabar antra para verktų iš laimės. Verkiau ir aš…pusvalandį. Dvidešimt, kaip ne kaip, laikas užsukt kranelį. Gal. Ai velniop, niekas nemato – žurnalistikos studijos pasižymi laisvais penktadieniais, klavišais kalu susirangiusi ant sofos.

Dar niekas neaišku, nei kada, nei ar jūs išvis tą intervą pamatysit – gali būt, kad tai bus univero užduotis, kurios šiaip viešumon labai retai eina. Išduoti, apie ką čia, irgi nenoriu (kas žinot nekomentuojam, trinsiu, bučkis). Moralas tas, kad jei nedarysit ko bijot, ar to, kas kartais kitiems atrodo kvaila, nieko ir nepasieksit. Aišku, vorų į rankas imt nereikia (ew. nope. nope nope nope. nu-uh), bet jei kažko labai labai norit…pabandykit. Ir neklauskit savęs, kas blogiausio gali nutikti. Tiesiog darykit. Blogiau nebus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top