Aktualijos

Ar ištversime dvi savaites karantino?

Esu antro kurso studentė. Man dvidešimt metų. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad teks pamatyti, kaip visa šalis, kurioje gyvenu, „susipakuoja“ ir karantinuojasi. Keistas jausmas. Dar prieš kelias savaites pati skeptiškai žiūrėjau į keliamą paniką, dar labiau nuramino Kaziuko mugėje (neklauskit, ką aš ten veikiau) kalbinti nieko nebijantys žmonės. Nepraėjo nei savaitė nuo Kaziuko…ir per bendravardę audrą vėjo talžoma ėjau namo iš paskutinės paskaitos universtitete neribotam laikui. Uždarė. Važiavau troleibusu su per dešimčia mokyklinukų, visi buvo euforijoj – gi atostogos! Išlipdama net palinkėjau gerų atostogų. Tegu pasidžiaugia, kai po dviejų savaičių mokyklos išsiaiškins mokymo namuose strategijas, nebesidžiaugs taip stipriai. 

Penktadienius mano kursas ir taip turi laisvus, per visą savaitgalį to fakto, kad negalima palikti namų šilumos dėl kitų saugumo, nespėjau pilnai įsisavinti. Tiesa, mano mama bandė penktadienį apsilankyti A. Mickevičiaus bibliotekoje…ir pabučiavo duris. Uždaryta karantinui. Taip, delspinigių už vėlavimą karantino metu neskaičiuos, bet o ką dabar skaityti, leiskit paklaust? 

Šiandien pirmadienis, pradedu jausti, kad kažkas yra kitaip. Keista, kai negali eiti į paskaitas – net „muilintis“ nereikia – tau tiesiog negalima iškišti nosies iš namų, jei nedirbi! Ir į japonų kalbos paskaitas negaliu nueiti, dėl ko turbūt labiausiai gaila – jei fakulteto užsiemimus dar dėstytojai organizuoja, tai šitų greičiausiai jau niekas nebegrąžins. O ir pinigai sumokėti nemaži. Ech… Baisoka ir dėl to, kad vis dažniau pasigirsta kalbos, jog į fakultetą greičiausiai ir negrįšim. Kaip laikysim egzaminus? Šį semestrą man pasisekė – jų tik du – bet juos vis tiek reikės kažkaip parašyti…

Nesu vakarėlių liūtė, to labai nepasiilgsiu. Tik labai jau gaila birželį turėjusio prasidėti vasarinių koncertų maratono – greičiausiai teks su tuo atsisveikint, neaišku, kiek čia tas karantinas gali užsitęsti. Dabar pagrindinė mano pramoga – filmai ir breaking news sekimas. Tiesa, galvoje planų, ką veikti uždarytai, daug. Prisėdau prie pianino pirmą kartą per bene trejus metus. 

Dvi savaitės karantino nėra daug, tikrai išgyvensim ir be išėjimo į kavinukę ar kino teatrą. Visa tai galima pasidaryti namie. Neramina nežinia, pradedant tikraisiais Covid-19 paplitimo mūsų šalyje mastais, baigiant, kada sulauksim vakcinų, jei išvis tai kada nors įvyks. Tiesa, pastebėjau be galo gražių dalykų – socialiniuose tinkluose plinta rašteliai, kuriais ne rizikos zonose esantys žmonės padeda senjorams ir sergantiems apsirūpinti produktais ir sutvarkyti reikalus. Mes mokame būti vieningi, ir tai džiugina net ir tokiu neramiu laikotarpiu. Nepameskime to ir viskas tikrai bus gerai.   

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back To Top